Naujiena
2022 m. spalio 19 d.
Ukmergės kultūros centro galerijoje veikia Vlado Karatajaus kūrybos paroda
Iki spalio 29 dienos Ukmergės kultūros centro galerijoje veiks pasaulinio lygio tapybos meistro, lietuviškos ekspresionizmo mokyklos klasiko, Lietuvos dailės instituto profesoriaus, tapybos katedros vadovo Vlado Karatajaus kūrybos paroda. Kviečiame apsilankyti!
Vladas Karatajus (1925-2014) – vyresnės kartos tapytojas portretistas, įtvirtinęs lietuvių tapyboje savitą koloristinį psichologinio portreto tipą. Dailininkas studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute, jo mokytojai buvo Justinas Vienožinskis, Vytautas Mackevičius, Algirdas Petrulis, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, Mečislovas Bulaka, Liuda Vaineikytė.
Vladas Karatajus (1925-2014) – vyresnės kartos tapytojas portretistas, įtvirtinęs lietuvių tapyboje savitą koloristinį psichologinio portreto tipą. Dailininkas studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute, jo mokytojai buvo Justinas Vienožinskis, Vytautas Mackevičius, Algirdas Petrulis, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, Mečislovas Bulaka, Liuda Vaineikytė.
V. Karatajus gimė 1925 m. liepos 28 d. Vilkaviškyje. Baigė pradinę mokyklą ir keturias Lazdijų gimnazijos klases.
Nuo 1940 m. gyveno Ukmergėje, ten baigė dvi klases A. Smetonos gimnazijoje, o 1942 m. įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją. Ją baigęs 1946 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą ir po kelerių metų pateko į profesoriaus Vytauto Mackevičiaus vadovaujamą Figūrinės kompozicijos ir portreto studiją. 1952 m. baigęs institutą jaunasis dailininkas buvo pakviestas jame dėstyti. 1965 m. Vladui Karatajui buvo suteiktas docento vardas, vėliau jis tapo profesoriumi, o nuo 1968 m. vadovavo Tapybos katedrai. 1976 m. parašė Tapybos technikos vadovėlį.
V. Karatajus anksti atrado „savo” žanrą – portretą, įžvelgęs jame plačias tikrovės pažinimo galimybes. Jis visada gerbė žmogų, natūrą, tačiau jam teko daug dirbti, kad išvengtų buitiško portreto iliustratyvumo, dogmatinių portreto nuostatų.
Daug dailininkas tapė ir peizažų. Ankstyvieji – lyriški, minkštos tapysenos, kai kurie jų etiudiški. „Aš pataikauju gamtai, – prisipažįsta dailininkas, – nes joje dirbu, meškerioju, keliauju. Dirbu net žiemą. Aš nesiekiu ypatingų efektų. Randu grožį kasdienybėje ir gamtoje, jei ji, žinoma, žmogaus nesuniokota”.
Ukmergės kultūros centro informacija
Ukmergės kultūros centro informacija
Galerija
