Naujiena

Rugpjūčio 15-ąją švenčiama Žolinė

(Žolìnė (Žõlinė), arba Žõlinės)

Žolinė – tai diena, kai tradiciškai švenčiama visuotinė augmenijos branda, dėkojama už naują derlių, o bažnyčioje šventinamos lauko ir darželio gėlių puokštės.

Buvo sakoma: „Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks.“

Žolinių dieną moterys, suskynusios iš savo darželių gražiausias puokštes, nešė jas šventinti į bažnyčią. Vėliau tie sudžiūvę žolynai buvo laikomi už seklyčios lubų balkio ar švento paveikslo, saugojo namus nuo blogio. Be to, daugelis žolynų ir žolelių turi ir gydomųjų galių.

Žolinė vadinama padėkos diena Dievui, gamtos jėgoms ir žmogui. Juk dauguma šiųmečio derliaus jau nuimta, tad reikia tinkamai padėkoti Dievui, nes žmogus žino, kad nepadėkojęs kitais metais gali nieko negauti.

Per Žolinę buvo tradicija naujojo derliaus vaisius pašventinti bažnyčioje, o paskui susirinkti visiems pabūti kartu. Buvo sakoma, kad tas, kas per Žolinę neviešės ir nesusitiks su bičiuliais, visą gyvenimą gyvens nuobodžiai ir skurdžiai.

Krikščionybėje ši šventė dar vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Liturginiuose skaitiniuose sakoma, kad po švč. Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado, karste buvo tik daugybė gražių gėlių. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį.

Iš gilios senovės atėjusi šventė mums primena pareigą padėkoti už viską, ką mums duoda gamta ir Dievas. Tai senųjų papročių puoselėjimo ir bendrystės diena...

Parengė Dalia Ivaškevičienė